Kalėdos ir Naujieji metai bei dovanos. Beveik nebeatsiejami dalykai, ar ne? Anksčiau šis dovanojimo procesas glaudžiau siejosi su Naujamečiu, dabar su Kalėdomis, bet pats faktas byloja, kad be dovanų šios šventės daugeliui visiškai prarastų prasmę.

Ir ikišventiniu laikotarpiu, ir pačių švenčių metu vieni kitiems linkime jaukumo, ramybės, geros sveikatos, pakilios nuotaikos, tikslų įgyvendinimo, svajonių išsipildymo ir viso kito, kas nuo dažno kartojimo nors ir artėja link banalumo, bet visgi išlieka svarbu ir siektina. Taigi, linkime vieni kitiems šių labiau dvasinių dalykų, o tuo metu galvoje kamuojamai sukasi mintys, ką dar ir kam nupirkti dovanų. Būsimomis dovanomis tapsiantys pirkiniai iki švenčių grupuojami pagal susidarytą sąrašą, kam bus skirti. Kaipgi be dovanų! Iškart po Kalėdų ir iki metų pabaigos neretai vėl tenka kartoti dovanoti skirtų daiktų pirkimo maratoną, nes paaiškėja, kad gautosios dovanos vertingesnės nei mūsiškės arba dar klaikiau – gavome jas iš tų, kurie lyg ir „neturėjo dovanoti“, o tiksliau – nesitikėjome, kad kurie nors bendradarbiai, bičiuliai ar kaimynai nustebins mus dovanomis, tad tuo metu neturėjome ką jiems padovanoti. Kad išvengtų tokios savo „kaltės“, kuri tėra nesukontroliuota savigrauža, dažnas skuba ištaisyti šią jam nemalonią padėtį. Kaipgi liksi skoloje! Tad ir stengiamasi iki Naujųjų nupirkti ir išdalinti „kompensacines“ dovanas, kad per Kalėdas jų iš mūsų negavusieji ar gavusieji mažesnės vertės neliktų tariamai nuskriausti.

Ar geriau jaučiamasi išpirkus minėtą „kaltę“? Dažnas pasakys, jog geriau josios išvis nepajusti, tad atsargai laiko bent keletą universalių dovanų, kad galėtų jas įbrukti netikėtiems svečiams, aplankiusiems taip pat netuščiomis rankomis 

Štai taip ir palydime metus – iki švenčių lakstome po parduotuves ir parduotuvėles, kad supirktumėme numatytąsias dovanas; vėliau sekinime save mintimis, ar nupirktos dovanos tiks ir patiks jas gavusiems; o dar vėliau dažnam prasideda jam padovanotų ir jo išdalintų dovanų vertės matavimo laikotarpis, kad, neduokdiev, nelikti kuklesnę dovaną įteikusiu ar išvis to nepadariusiu.

Lietuvoje bent jau tarp artimųjų vis dar mėgstama ignoruoti simbolinių dovanėlių reikšmę, klaidingai manant, kad dovanų verte bei kiekiu pavyks neabejotinai įrodyti savo perkamąją, o išties – švaistomąją galią, arba taip pažymėti svarbą asmenų, kuriems tos dovanos skirtos, arba savotiškai atlyginti likusiu metų laiku jiems rodomo dėmesio stoką.

Panašu, kad Kalėdų bei Naujųjų metų karštinės metu geriausiai jaučiasi šykštūs arba nuovokūs. Šykštieji – dėl įpročio, jei tik įmanoma, nesiskirti su savais pinigais, o nuovokieji – dėl suvokimo, jog anaiptol ne kalėdinės ar naujametės dovanos yra būtinas šių švenčių atributas.

Julius


Rašyta: 2007 m. gruodžio 26 diena (trečiadienis),
Klaipėda, Lietuva