Norėčiau pasidalinti savo mintimis ir apie sėkmės judėjimo nuodėmes. Niekas nėra šventas - ir mes, naujos filosofijos propaguotojai, nesame apsaugoti nuo klaidų. Paprastai žmonės, išsamiau susipažinę su šio judėjimo idėjomis, visam gyvenimui lieka ištikimi jo gerbėjai. Pastarosiomis dienomis prisijungusiems reikėtų paminėti, kad nuo kitų žmonių mes skiriamės tuo, kad labai atidžiai sekame, kuo tikime ir ką branginame. Kai žmogus gyvena su neteisingais vidiniais įsitikinimais, atsiranda atotrūkis tarp to, ko jis nori, ir ką iš tiesų gauna. Tad pravartu visą gyvenimą sąmoningai tikrinti savo įsitikinimus, kad atsisakytum neveiksmingų arba kenksmingų vertybių ar įsitikinimų. Kaip „Meistre ir Margaritoje“ rašė M.Bulgakovas, kiekvienam atseikėjama pagal jo tikėjimą. Beje, tai labai judaistiška mintis.

Mano manymu, mes, kaip sėkmės judėjimas, turime vieną nuodėmę prieš visuomenę. Žmogaus galimybių propaguotojai gali gana greitai pakelti pasitikėjimą savimi, įpūsti tikėjimo didesniais darbais. Tokiu būdu mes sveikai sustipriname žmogaus ego. Tačiau šis staigus pokytis nepraeina be šalutinių pasekmių, apie kurias pravartu kiekvienam žinoti.

Kokios šios pasekmės? Ar kada susimąstėte, kodėl politikai taip gražiai šneka, tačiau tiek nedaug daro? Paprastai visi puola atsakyti – todėl, kad jie niekam tikę ir pan. Ne, neteisingai. Jie puikūs oratoriai, jų gebėjimas bendrauti - fantastiškas. Kai renkame sau į valdžą asmenis, paprastai ieškome, kuris gražesnis ir patrauklesnis. Kuo gražiau žmogus moka save pateikti, tuo daugiau turi galimybių būti išrinktas į valdžią. Tačiau tokia jau mūsų prigimtis, kad negalime būti be galo išlavėję visose srityse. Jei žmogus puikus sportininkas, tai kažin ar jis dar bus ir genialus matematikas. O nuostabus smuikininkas veikiausiai nebus dar ir puikiausias kultūristas. Mums neduota būti puikiais visose srityse.

Tad politikai yra puikūs kalbėtojai. Mes, kaip jų atrankos komitetas, visuomet ieškome sau darbuotojų pagal šį kriterijų. O kaip tokiems sekasi būti vykdytojais? Supratote?

Bet grįžkime prie mūsų nuodėmių. Žmogaus galimybių judėjimas visuomet siekė stiprinti asmens savivaizdį (self-image). Tai, kad žmogus įsivaizduotų save kaip labai pajėgų, galintį nuversti kalnus. Oratoriams, kurių darbas yra įkvėpti žmones, ši savybė svarbiausia. Tačiau kai žmogus įsivaizduoja save kaip valios galiūną, jam tampa sunkiau būti paprastu vykdytoju. Dėl to, kad visose srityse mums po maksimumą neduota. Baimė prisidirbti, nuvilti kitus mažėja, todėl mažėja ir dėmesys detalėms. Toks žmogus puikiai vadovauja tylioms pelytėms, kurie laukia nurodymų, ką daryti. Tačiau pačiam atlikti smulkmeniškus darbus tampa sudėtingiau.

Savo vertėjų biuro veikloje pastebėjau, kad geriausi vertėjai nėra per daug geros nuomonės apie save. Nei per geros, nei per prastos. Idealu, kai šis rodiklis yra ties aštuoniais iš 10 galimų. Tačiau visi puikiausi specialistai turi labai stiprią baimę nuvilti kitus žmones – šis vertinimas paprastai būna 10 iš 10-ties. Taigi turime žmogų, kuris save vertina vidutiniškai (tai reiškia, kad jis laiko tikėtina, jog pridarys klaidų) ir labai bijo jų pridaryti.

Sėkmės judėjimas šiuos rodiklius sukeičia vietomis. Jis skatina, kad žmogus savo galimybes vertintų 10-čia balų, o klaidų baimė (taip pat ir atmetimo baimė) neturi viršyti 8-ių. Turime stiprią asmenybę, kuri tvirta savo įsitikinimais, gali paskui save vesti kitus, puikiai tinka vadovauti. Tačiau jei šis žmogus darbų imasi pats, jis bus per mažai jautrus detalėms ir galbūt nepakankamai lankstus. Čia tai jau vienareikšmiškai apie mane!

Tačiau šie vertinimai nėra iškalti ant akmens ir jie gali greitai keistis individui patekus į kitą situaciją. Kaip sportininkui gali greitai sumažėti pasitikėjimas susidūrus su matematika, taip ir jūs galite greitai pakeisti šį santykį pasikeitus aplinkai. Kai reikia imtis naujos veiklos – būkite apie save kuo geriausios nuomonės, tačiau kai ši veikla pavirsta rutina – verčiau jau labiau jaudinkitės dėl to, ką apie jus mano kiti. Tuomet ir neprarasite galimybių bei geriausiu būdu jas išnaudosite.

A. Guoga