|
Mūsų ligos ir negalavimai – tikrieji ar išsigalvoti reiškiniai? Na, esant ligą patvirtinančioms medikų išvadoms bei diagnozėms, daugeliu atvejų tenka pripažinti jų tikrumą. Atitinkamų elementarių negalavimų tikrumą pagal tam tikrus simptomus dažnas ir pats sugeba pajusti bei nustatyti.
O ar nebūna atvejų, kai toks ligų ieškojimas tampa savaime liguistu įpročiu? Būna! Dar ir kaip būna. Tai bandytų paneigti nebent tie, kuriuos šis įprotis ir yra apėmęs .
Šiuo atveju žmoniją turbūt būtų galima suskirstyti į tris dideles grupes. Kuriai grupei priklausoma? Tai išryškėja pagal kiekvieno elgesį: kai tam tikri savijautos, būklės požymiai vienaip ar kitaip ima byloti apie esamą arba artėjantį pavienių organų ar jų sistemos veiklos sutrikimą, vieni žmonės ilgai nedelsę kreipiasi į medikus dėl konsultacijos, apžiūros ar tyrimų. Išsiaiškinę tikrąją padėtį, jie žino, ar kilęs įtarimas pasitvirtino, ar tai tebuvo apgaulingas pojūtis. Kiti gi dėl gana skirtingų priežasčių (laiko sau stoka; siekis išvengti papildomų išlaidų; nenoras susitaikyti su esamos ligos faktu; baimė, kad paaiškės ligos buvimas ir pan.) iki paskutiniųjų ignoruoja nesibaigiančius ar net stiprėjančius ligų simptomus ir delsia prašyti medikų pagalbos. Na, ir trečioji grupė žmonių – tai tie, kurie pagal principą „kol dar nevėlu“ perdėtai rūpinasi savo sveikata. Pastarieji, pasitelkdami lakią vaizduotę bei įvairiuose šaltiniuose (specializuotuose interneto portaluose, medikamentų paskirties aprašymuose, ligų žinynuose ir kt.) randamus ligų požymių aprašymus, išsiugdo tiesiog unikalų sugebėjimą „aptikti“ savyje ligas. Tada prasideda lakstymai po sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigas; visokeriopi medicininiai tyrimai; vargu ar neišvengiamai būtinų cheminių preparatų vartojimas; pakartotinės apžiūros ir t. t. Tiesa, vieniems iš šios kategorijos asmenų greitai atsibosta „sirgti“. Likusioji jos atstovų dalis toliau laukia išsigalvotų ligų užuomazgų, jų paūmėjimo arba „aptinka“ vis kitas ligas. Įsijautus į šį elgesį sau padaroma nebent meškos paslauga – juk pavydėtina ištvermė nepailstamai galvoti apie tariamai užklupusias arba gresiančias ligas ne tik užima laiko, malšina gerą savijautą, eikvoja energiją. Blogiausia, kad kyla grėsmė, jog tai materializuosis, o tiksliau – realizuosis. Aktyviu galvojimu ir įrodinėjimu sau, kad tam tikra liga tikrai yra, galiausiai gausime ko norėję. Galbūt net visa apimtimi. O tai tikrai nežavintis rezultatas, ar ne? Tad geriau – kol dar nevėlu – imti griežčiau kontroliuoti savas mintis, jų pobūdį bei intensyvumą ir nukreipti jas teigiama arba bent jau sau nepriešiška linkme. Tebūnie tai nepamirštamas patarimas ir sau, ir tiems, kurie kalbomis apie nepatvirtintą ligų, sopulių bei negalavimų buvimą bando susilaukti užuojautos ar nepelnyto dėmesio.
Julius
Rašyta: 2008 m. sausio 30 diena (trečiadienis),
Klaipėda, Lietuva
|
Mėgstamas: 0
