Praėjusios savaitės pabaigoje turėjau laimės susitikti su Ekspertai.eu atstovu Audrium Naku (kurį gerai pažystame iš „Dviračio žynių). Kaip žinote, ekspertai.eu užsiima korupcijos tyrinėjimais.

Audrius pasakoja, kad visi rimtai besidomintys puikiai žino, kas, kiek ir kaip vagia. Įrodymų – nors vežimu vežk. Aš jo net perklausiau, ar, įvykus politiniams pokyčiams, atsirastų pakankamai medžiagos visus deramai nubausti. Į tai Audrius nedvejodamas atsakė – „Aišku, įrodymų – sunkvežimiais!..“.

Taip pat p. Audrius sako, kad mūsų įstatymai ne tokie jau blogi (aš taip pat ne kartą pabrėžiau, kad mūsų įstatymai europinės kokybės – kitaip ir būti negali), tačiau kaip jų laikomasi? Aukščiausiuose sluoksniuose į įstatymus žiūrima kaip kam patogiau – kai nepatogūs, jų nesilaikoma, kai naudinga – kuo budriausiai. Dejâ vu.

Mums visiems kažkodėl atrodo, kad vyriausybė krizės sąlygomis uoliai dirba – ieško išeities. Pasirodo, nieko panašaus. Mūsų vyriausybėje tylu ir ramu. Visi laukia krizės pabaigos.

Dėl ko su Audrium Naku visiškai sutarėme, kad visa netvarka mūsų valstybėje – dėl psichologinių priežasčių. Pasirodo, kad ne tik paprastas žmogelis mėgsta nuo valstybės nusukti litą kitą – nespjauna į tai ir mūsų aukščiausieji. Nepagarba įstatymui galioja tiek viršūnėlėms, tiek šaknelėms. Žodžiu, valdžioje randame viso to, ko randame apačioje, tik gerokai riebiau.

Prie viso to, nemažai mūsų talibų šaukia: gerbkime savo protėvių papročius, Lietuvą išgelbės tik senolių išmintis. Tačiau retas kuris iš jų teikiasi pastebėti, kad paprastai „senolių išmintis“ – baudžiavinė...

Tad išeitis viena – pradėti mąstyti kaip dera žmogui. Tauta turi susivokti, kad toliau taip gyventi negalima. Ta proga noriu pasiūlyti naują terminą – psichohigiena (termino autorius Viktoras Franklis). Būdamas laisvas, žmogus neturi kito racionalaus pasirinkimo, kaip domėtis, kiek tavo įsitikinimai yra teisingi ir veiksmingi. Kai nerenovuojame savo daugiabučių – švaistome brangią šilumą. Tačiau kai nerenovuojame savo įsitikinimų - švaistome savo gyvenimą.

Kaip matome, dėl to, kad švaistome šilumą dar šioks toks šurmulys visuomenėje yra, o dėl švaistomų gyvenimų – kapų ramybė...

Sėkmingos tautos kūrimo metodika niekieno pernelyg nedomina. Todėl prie vyriausybės kyla mitingai dėl kelių litų prie pensijos - ne dėl to, kad nežinome, kas būtina žinoti, kad susikurtume orų gyvenimą.

Gal apie šią padėtį be išeities susuktume filmą iš serijos „Nacionaliniai visuomeninio gyvenimo ypatumai“? Va tuo tai tikrai nustebintumėme pasaulį! Aš ir pavadinimą jau turiu: „Kaip lietuviai vis be išminties mėgino gyventi...“

Aurimas Guoga