Post-biurokratinė valstybė, arba Didžiosios visuomenės idėja. Parengta pagal „The Economist“ straipsnį Big Society.

Po biurokratijos šimtmečio turime tiesiog pripažinti – niekas taip ir neišmoko kaip ją suvaldyti. Paprastai valdininkija valdo pati save, o sustiprėjusi į savo įtakos sferą įsiurbia ir politikus, verslą, ir daug kitų sričių. Trumpai drūtai - vėžys visuomenės kūne. Todėl mąstytojų kryptis – kaip biurokratiją išmontuoti ir kuo ją pakeisti.

Daugiausia šioje srityje yra pažengusi D. Britanija, kur jau keli metai vystoma didžiosios visuomenės idėja (DVI). Pats pavadinimas – tai didžiosios valstybės antitezė. Didžioji valstybė – tai globojanti valstybė, prisiimanti rūpesčius ir sprendimus už savo piliečių reikalus. Tuo tarpu didžiosios visuomenės idėja – kad visuomenė pati atliktų jiems reikalingas paslaugas.

Tai ne paprasčiausias neoliberalizmas. Neoliberalizmas taip pat siekė sumažinti valstybės įtaką, tačiau privatizuojant valstybės ūkio įmones. Tuo tarpu DVI – tai tiesioginių valstybės funkcijų laikinas perleidimas išoriniams tiekėjams. Paprasčiau kalbant, biurokratų darbų – priežiūros, leidimų išdavinėjimo, globos įstaigų valdymo, t.t. - subkontraktinimas.

Kad geriau įsivaizduotume, ką tai duotų, pirma paimkime vieną pavyzdį iš verslo istorijos. Ford tarpukariu, t.y. savo auksiniais laikais, savo automobiliams viską gaminosi pati – nuo nuosavų plieno gamyklų iki avių fermų, kurios tiekė vilną sėdynių apmušalams. Tačiau įmonės, kurios valdė tokį gigantišką ūkį, nepasižymėjo ypatingu efektyvumu – kaip kompanijos valdyba Detroite galėjo susigaudyti kaip geriausia auginti avis?

Bendras tokios gigantomanijos rezultatas buvo automobiliai, kurie ... nevažiavo. Mašinos pernelyg dažnai gesdavo, tad atvėrus rinką japonams JAV automobilių gamintojus užklupo nemaži nemalonumai. Atėjo „liesos gamybos“ (lean production) amžius, kai visi laikėsi svarbiausios taisyklės: ką darai – daryk gerai. O visa kita atiduodavo išoriniams tiekėjams.

Didžiosios visuomenės idėja ragina tą patį padaryti su valstybe. Visas grynai ūkines funkcijas privatizuoti, t.y. perduoti tvarkytis privačiam kapitalui. O tas valstybės funkcijas, kurias privačiam verslui pavesti negalima (pvz. vaikų švietimas, medicinos paslaugos plačiajai visuomenei, t.t.), DVI siūlo deleguoti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Pavyzdžiui, Honkonge nemaža vaikų švietimo dalis atiduota į Bažnyčios rankas. Pas mus savivaldybėje leidimus statyboms galėtų išdavinėti konkursą laimėjusi VšĮ.

Dar viena svarbi mintis šiame straipsnyje – kad įgyvendintum didžiąją visuomenę, reikia ne tik mažinti valstybę, bet ir mažinti visuomenės priklausomybę nuo valstybės. O čia jau biurokratinis aparatas ypatingai netinka – juk kuo jie savo darbą atlieka neefektyviau, tuo didesnę problemą sukuria ir tuo daugiau prašo pinigų jai išspręsti. Pavyzdžiui, jei vaikų namai įvaikintų visus savo auklėtinius, ką tuomet veiktų jų direktorius?

Valstybė galėtų perleisti vaikų namus viešosioms įstaigoms, aiškiai nurodant, kokių rezultatų iš jų tikisi. Jei būtų parašyta, kad įvaikinimas yra prioritetinė užduotis, tuomet visuomeninės organizacijos darbuotojai nertųsi iš kailio, kad tų rezultatų pasiektų. Jei nepasieks, jie kitą kartą negaus kontrakto. Ir jau tikrai negalės paprašyti premijos už tai, kad absoliučiai susimovė vykdant užduotį.

Yra daugybė sričių, kur efektyvus visuomenininkų darbas galėtų gerokai sumažinti visuomenės priklausomybę nuo valstybės. Tai tokie dalykai kaip sustiprinti šeimas, užkirsti kelią paauglių nėštumui, sėkmingai propaguoti sveikos mitybos įpročius, t.t. Svarbu turėti omenyje tai, kad dėl prasto valdininkų darbo visuomenės priklausomybė nuo valstybės tik didėja. Neabejotina, visuomeninės organizacijos šių programų imtųsi kur kas sėkmingiau.

Didžiausias skirtumas, palyginus su didžiuoju privatizavimu, čia būtų tas, kad valstybė ir toliau išlaikytų savo įtaką perduotoms sritims. Kadangi valstybė būtų šių paslaugų pirkėjas, tiekėjui neliktų nieko kita, kaip tenkinti savo kliento pageidavimus.

Labai sumažėtų reguliuotojų poreikis. Aukščiau minėtame straipsnyje rasite tokią britų pareigūno citatą: „Kai leidi žmonėms konkuruoti, stebėtina, kiek nedaug žmonių reikia centre“.

Ar didžioji visuomenė leistų daug sutaupyti? Britanijoje, kur šie procesai jau prasidėjo, mano, kad tikrai nemažai. Pavyzdžiui, Suffolko grafystė per tai tikisi sutaupyti iki trečdalio savo biudžeto.

Galiausiai, baigia „The Economist“, panašu, kad perėjimas į postbiurokratinę visuomenę tampa tiesiog neišvengiamas. Tiesiog finansinė valstybių padėtis yra tokia, kad jos privalės atsisakinėti tolesnių biurokratų „paslaugų“.

A.Guoga