Ar verta bandyti keisti savo bičiulius, pažįstamus ar net artimuosius bei gimines, jei keičiamės patys? Omenyje turimi vidiniai, dvasiniai pokyčiai, pasireiškiantys pakitusiu požiūriu, o netrukus ir pačia elgsena. Bandžiusieji atsakys – bandyti gal ir verta, bent jau todėl, jog kuo greičiau įsitikintumei, kad bandyti neverta. Ir tai ne žodžių žaismas, paremtas tik garsiniu jų panašumu. Sunku patikėti pastangų įdiegti kitiems vienus ar kitus pokyčius bergždumu? Tuomet tokiam suvokimui patirti… „verta pabandyti“ 

Kad toks beviltiškumas būtų labiau suprantamas, tereikia nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą – kas mus pačius paskatino domėtis savo vidiniais pokyčiais? Nejau potraukis saviugdai, savigyrai, savistabai ir panašiai atsirado tuomet, kai kas nors kitas įkalbėjo nueiti į tam tikrus kursus, įbruko į rankas tam tikrą knygą ar privertė pažiūrėti tam tikrą, anaiptol ne holivudinio formato, filmą? Devyniais iš dešimt kartų – ne. Ne, nes niekas nenori to, kas primesta be paties sutikimo. Ir greičiausiai tas dešimtuke esantis vienintelis išimties kartas tebuvo atvejis, sužadinęs tolesnį ir jau savarankišką domėjimąsi. Juk, kad ir įkalbėti pirmą kartą gyvenime nueiti, tarkime, į krepšinio varžybas ar paveikslų parodą, po to aklai nepuolame tapti krepšinio žaidėjais ar paveikslų kolekcininkais. Jei toks pomėgis anksčiau ar vėliau ir susiformavo, tai buvo vidinio apsisprendimo rezultatas.

Taigi, siekis bandyti pakeisti kitus vertas tiek, kiek vertas mūsų pačių pavyzdys. Pasekėjų ar pritarėjų atsiras visada. Netgi pasišovus vienam pačiam išsemti šaukštu jūrą, po kiek laiko horizonte atsiras dar nors vienas žmogus su šaukštu rankoje, imsiantis daryti tą patį. Jei sunku tuo patikėti, gal laikas dar kartą pažiūrėti filmą „Forestas Gampas“?

Ar tas „dar nors vienas žmogus su šaukštu rankoje“ bus kuris nors iš artimųjų ar giminių, iš seniau pažįstamų bičiulių? Vargu. Tiesa, jei pasirinktas pomėgis ar siekis bus neprievartinis, neįkyrus, bet savaime užkrečiantis pavyzdys, tuomet žodis vargu jau nebetinka. Štai ir esmė! Tai, kas siūloma, niekada nesukels kitų susidomėjimo, neliks jų įvertinta, nesulauks mūsų trokštamo rezultato, net jei atrodo, jog tai visiems akivaizdžiai išeitų tik į naudą. Ir atvirkščiai – tai, kas faktiškai lengviau ar sunkiau, bet vis dėlto pasiekiama ir drauge nėra primygtinai brukama, susilauks atgarsio bei dėmesio. Ir kas, kad nebūtinai būtent tų žmonių, iš kurių tą atgarsį ar dėmesį norisi pamatyti. Geriau jau būti su tais, su kuriais sieja bendri interesai, nei aukotis bevaisėms pastangoms, kad bendri interesai priverstinai jungtų su tais, su kuriais dabar esama.

Julius


Rašyta: 2008 m. balandžio 16 diena (trečiadienis),
Klaipėda, Lietuva