A. Guoga "Lyderis ar auka?" - success.lt

success.lt - idėjos
sėkmingam gyvenimui

A. Guoga "Lyderis ar auka?"

Jei esate organizacijos dalis, turite vieną iš dviejų pasirinkimų – būti aktyvūs arba būti pasyvūs. Šiame straipsnyje norėčiau atskleisti, kaip pasyvus vaidmuo organizacijoje kenkia pasyviai asmenybei ir lemia sastingį šią poziciją pasirinkusio žmogaus ir jo organizacijos veikloje.

Kiekvienas pažįstame pasyvius žmones organizacijose. Šie laukia nurodymų, daro tik tiek, kiek jiems nurodyta padaryti. Be ugnelės, pasyviai. O likusią energiją skiria prasiblaškymams, pagraudenimams ir savigailai. Pasyvus žmogus – tai nuolat tuo ar anuo nepatenkintas, už nugaros burbantis žmogus. Praktiškai neįmanoma būti ir pasyviam, ir laimingam. Kodėl? – Paprasta. Todėl, kad laimingas gali būti tik išspręsdamas dalykus, kurie tave daro nelaimingą. O neišspręsti, užkonservuoti iššūkiai mus slegia – tikriausiai prisimenate, kaip mus vargina neatlikti būtinieji darbai, jei tik pasirenkame su jais „sugyventi“. Prisimenu, mano mama mėgdavo kartoti sovietinių laikų pokštą: tingėti yra sunku, bet mes sunkumų nebijome... Deja, pasyvią poziciją užėmusio žmogaus laukia nemaloni staigmena, kuriai jis tikriausiai dar nėra pasiruošęs: už neveiklumą turime mokėti kainą. O ši kaina – tai savo, o neretai ir kitų, gyvenimo sumenkinimas.

Pasyvi pozicija – tai būtino sprendimo atidėliojimas. Sprendimo, kurį neišvengiamai teks priimti vėliau. Nuo savo pareigos pabėgti mes vis vien neįstengiame. Tik galime pasirinkti – pareigą užkonservuoti ir už tai sumokėti sumenkusiu gyvenimu. Jei turime pareigą prieš savo bendradarbius, tačiau jos nevykdome, mūsų lauks neišvengiamas atpildas – sumažėjęs pasitikėjimas ir pagarba, o dėl to smunka mūsų galios efektyviai veikti šiuos žmones. Turime ir kitą pasirinkimą – savo pareigą atlikti, o galbūt net padaryti daugiau nei iš mūsų priklauso. Tuomet pasitikėjimas išauga, žmonės tampa imlesni jūsų įtakai, ir jūs tampate gerokai efektyvesnis kaip vadovas. Tačiau nuolat turite prisiminti viena: jei darbuotojai blogi, jei nepadaro visko taip, kaip to norėtumėte, priežasties reikia ieškoti savyje. Kokios pareigos laiku neatlikote? – Neparodėte tinkamo pavyzdžio? Galbūt norite, kad jūsų žmonės organizacijai aukotųsi labiau, nei aukojatės jūs pats? O galbūt vaizduojatės visažiniu ir verčiate juos dalyvauti jūsų ypatingos tiesos renginyje? Pareigos neatlikome ten, kur daugiausia bėdų. Štai koks naudingas rodmuo yra problemos! Išspręskite problemas, ir gausite apdovanijimą, tolygų šių problemų opumui ir aktualumui.

Esu įsitikinęs, kad nieko nėra blogiau, nei vadovas, atsisakantis imtis lyderio vaidmens. Toks vadovas pasirenka kaltinti ir pykti ant aplinkinių – savųjų ir svetimųjų. Pasyvi pozicija neišvengiamai lemia, kad žmogus persikelia gyventi į kaltinimų bei pasiteisinimų pasaulį. Tikras lyderis atsakomybę už bėdas prisiima sau, o nuopelnus paskirsto kitiems. Kai Lietuvos rinktinė tapo Europos čempionais, A. Sireika skanduojančiai miniai sakė, kad jis „ne prie ko, čia viską vyrai...“. O dar negrįžęs ir pasaulio čempionato Japonijoje pareiškė, kad dėl nesėkmės kaltas tik jis vienas. Čia tai tikro lyderio pozicija. Dėl to jį ir paliko savo darbe.

O lyderio vaidmens atsisakantis vadovas (o ir šiaip bet kuris kitas žmogus) elgiasi priešingai. Šie visus savo ir kitų nuopelnus prisiskiria sau, o nesėkmes – kam tik nori, bet ne sau. Deja, tačiau dauguma vadovų taip ir elgiasi.

Kuo toks žmogus labiau „susižavi savo tiesomis“, tuo bejėgiškesnis jaučiasi ir tuo uoliau įrodinėja, kad yra neįvertintas arba neteisėtai nuskriaustas, kad viskas aplinkui yra labai blogai, kad daug turėtų būti kitaip. Aukos kalbą galite atpažinti iš žodelių „man“, „mane“ ar „manim“, tuo tarpu aktyvus žmogus vietoj to vartos vieną žodį „aš“. Aktyvus žmogus sako „aš turiu neišspręstų rūpesčių su Antanu“, o auka sako: „Antanas mane nervina“. Tad jei pasirinksite pasyvų vaidmenį, anksčiau ar vėliau atrasite, kad jaučiatės, jog kiti jums neteisingi. Šiandieninės organizacijos Lietuvos veidas yra nusėtas tokiais randais. Maždaug apie 90 proc. vadovų ir darbuotojų yra pasirinkę aukos vaidmenį. Jie nesprendžia santykių su bendradarbiais problemų, tačiau tikisi, kad tai išsispręs savaime arba kad padarys kiti. Pamirškite – neišsispręs. Nuo savo asmenybės skylių pabėgsti nepavyks. Jums pasiseks, jei kitas žmogus imsis lyderystės vaidmens. Tačiau jei ne, auka piktinsis ir apkalbės savo kolegas už nugarų. Vaizduos save nuskriaustą ir nelaimingą. Darbuotojus dar šiek tiek, nors ir nevisiškai, galime pateisinti. Tačiau vadovui pasyvus vaidmuo problemų akivaizdoje yra nedovanotinas. Keisčiausia, kad organizacijoje lyderio vaidmens gali imtis kiekvienas. Visai nesvarbu, ar jam pagal pareigas priklauso imtis šio vaidmens. Būti lyderiu ar ne yra kiekvieno organizacijos nario sąmoningas pasirinkimas. Štai jums tikra tai iliustruojanti istorija, kurią prieš kurį laiką išgirdau iš vieno žmogaus, su kuriuo susipažinau darbo reikalais:

„Kai atėjau dirbti personalo direktoriumi, girdėjau ne vieną istoriją apie tai, koks blogas mūsų viršininkas. Kartą buvau kabinete, kai jis pratrūko rėkti ant vieno darbuotojo. Nutariau pasistengti neprivesti savo viršininko tiek, kad jis taip ant manęs kada nors užriktų. Dariau viską, kad taip ir būtų. Koridoriuose apie jį kalbėjau tik gerus dalykus. Visuomet laiku pateikdavau ataskaitas jo sekretorei. Stengdavausi nepasilikti vienas pietų metu, kad jis į mane neatkreiptų dėmesio.

Po kurio laiko pradėjau gėdytis, kad esu toks bailus. Labai išgyvenau dėl dalykų, kurių negalėjau paveikti. Savo mintis skyriau tam, kas gali atsitikti, jei atsidursiu boso nemalonėje. Kadangi buvau įsibaiminęs, negalėjau visų jėgų skirti savo darbui. Suprantama, nebuvau pokyčių variklis. Vienintelis pokytis, kuriam dar turėjau pakankamai entuziazmo – tai pereiti į kitą kompaniją. Jau netgi ir dėl pokalbio susitariau.

Tačiau prisiminiau, kaip kažkur buvau girdėjęs, kad nuo problemų nepabėgsi. Susigėdau dėl tokios savo laikysenos ir apsisprendžiau, kad 90 dienų sutelksiu savo dėmesį tik ties tuo, ką galiu paveikti. Pradėjau nuo to, kad pirmiausia apsisprendžiau pataisyti santykius su viršininku. Galėjome ir nebūti geriausi draugai, bet bendrauti turėjome kaip kolegos. Kartą viršininkas atėjo pas mane į kabinetą. Šiek tiek patrypčiojęs ir keletą kartų parepetavęs sau galvoje, ištariau savo bosui:

- Beje, ką galėčiau padaryti, kad padėčiau jums geriau atlikti savo darbą? - Bosas sumišo.

- Ką jūs turite omenyje, - sako jis man. Aš šiek tiek susinepatoginau viduje, tačiau drąsiai tęsiau:

- Ką galėčiau padaryti, kad nuimčiau nuo jūsų dalį spaudimo, kurį patiriate savo darbe? Mano darbas yra padaryti lengvesnį jūsiškį...“ – ir dirbtinai nusišypsojau, stengdamasis neatrodyti kaip idiotas. Niekuomet nepamiršiu jo veido. Tai buvo mūsų draugystės pradžia.

Pirmiausia jis paprašė padaryti keletą smulkmenų. „Atspausdink tą, paskambink ten“. Po kelių savaičių jis atėjo pas mane ir sako:

- Suprantu, kad su savo išsilavinimu turbūt neblogai išmanai draudimo reikalus. Peržiūrėk prašau mūsų draudimo polisus. Gal galėsi šį bei tą pakeisti? – Aš nuėjau derėtis dėl naujų polisų ir sutaupiau kompanijai 8500 litų.

Jei su vadovu dėl ko nors nesutardavome, aš tai laikiau tik tarp mūsų. Jis apie tai neišgirsdavo iš kitų. Tad greitai įsitikinau, kad mano 90 dienų pastangos su kaupu atsipirko. Mano įtaka didėjo ir santykiai stiprėjo tiek, kiek aš sutekliau savo dėmesį į tai, ką galiu pakeisti savo aplinkoje. Šiandien mes su vadovu vienas kitu visiškai pasitikime, ir jaučiu, kad mano asmeninis indėlis yra svarus bei vertinamas“.

Tad lyderiu galima būti net ir be formalių pareigų. Jei imatės iniciatyvos, tampate lyderis. Tuomet ir apie lyderio pareigas galima pakalbėti. O jei ir nesuteiks jums viršininko pareigų ar daugiau algos, bent jau dirbsite gerbiamas, vertinamas, ir jausdamas, kad dienos prasmingos bei įdomios.

Lyderis nuo aukos skiriasi trim pagrindiniais mąstymo skirtumais. Pirma, lyderis yra susitelkęs į tai, ką jis nori ir gali pakeisti. S.Covey savo populiariojoje knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ tai vadina įtakos lauku. Kai mes mąstome ir veikiame savo įtakos lauke, mūsų galios pradeda augti. Kaip lyderis galvojantis žmogus mažai savo laiko ir minčių skiria dalykams, kurių keisti jis negali ar nenori. Auka priešingai, mąsto savo įtakos lauko išorinėje pusėje. Taigi apie dalykus, kurių auka pakeisti arba nenori, arba negali. Šis mąstymas neišvengiamai veda prie to, kad išorinių, nuo jūsų nepriklausančių įtakų galia didėja, o jūsų asmeninių - mažėja. Antra, lyderis daro tai, ko iš jo reikalauja situacija. P. Druckeris, įžymusis vadybos konsultantas, pateikė klausimą, kuriuo lyderis išsiskiria iš nelyderių. Jo klausimas skamba taip: „kokio indėlio iš manęs reikalauja ši situacija?". Kiekvienu atveju, ypač kai situacija kelia jums nemalonumų, klauskite savęs: „Ko iš manęs reikalauja ši situacija?“. Atsakymas į šį klausimą jums pakuždės ką turėtumėte daryti, kad nemalonumus paverstumėte apdovanojimais. Jūs kaip vadovas negalite tikėtis, kad kas nors jūsų organizacijoje bus jai labiau atsidavęs nei jūs pats. Tad kol iki galo neįnešėte iš jūsų priklausančio indėlio, per anksti to paties reikalauti iš kitų. O kai savo būsite padaręs, tiesiog nustebsite, kaip lenva įtikinti kitus daryti tai, ką jie turi daryti. Ir pagaliau trečia. Lyderis rodo asmeninį pavyzdį. Ir vėl, jūs negalite tikėtis puikių darbuotojų, jei nesate puikus vadovas. Jūsų asmeninės ribos tampa visos jūsų organizacijos ribomis. Todėl tikras lyderis visų pirma išmoksta susidoroti su savo asmeniniais iššūkiais. Prieš sukurdamas lyderiaujančią organizaciją, lyderis visų pirma turi įveikti savo asmeninius trūkumus. S. Covey tai vadina vidine pergale. Jūs ugdote savo charakterį tokia linkme, kad taptumėte pakankamai griežtas, įžvalgus, pakantus, supratingas, drąsus tuomet, kai to iš jūsų reikalauja situacija. Ir, beje, ne vien darbe. Jūsų autoritetas įmonėje nebus pakankamai didelis, jei visi jūsų darbuotojai, pavyzdžiui, žinos, jog asmeniniame gyvenime jūs patiriate nesėkmę. Tad tik susidorodamas su visais jums gyvenimo keliamais iššūkiais pasieksite, kad darbuotojai jus gerbtų ir laikytų sektinu pavyzdžiu.

Nors tikro lyderio darbas yra sunkus, tačiau ne toks sunkus, kaip aukos „darbas“. Lyderis pasiraitoja rankoves, daro tai, kas reikia daryti, ir problemas paverčia pageidaujamais rezultatais. Auka teisinasi, kodėl ji negali to ar ano padaryti, ir stebi, kaip jo ir jo organizacijos problemų ratas nuolat sunkėja ir plečiasi. Auka gniaužo iš nevilties rankas. Nepaisant visų gudrių jos išvedžiojimų, gyvenimas ją baudžia taip, tarsi tų pasiteisinimų išvis nebūtų. Parodykite man prastai veikiančią organizaciją ir aš parodysiu jums neatliktą lyderio darbą. Jei esate tos organizacijos lyderis, privalote paversti ją sėkminga. O jei nežinote ar nesugebate, ką gi, prisiminkime įžymiąją teisės tezę, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tad ką jūs galite padaryti, kad taptumėte geru lyderiu? – Lyderiu tampate tuomet, kai pamilstate savo pareigas. Ne tas, kurios darbo instrukcijose, o tas, kurias jums diktuoja širdis. Ne taip jau sudėtinga jas pamilti. Tik prieš nusigręždamas nuo savo iššūkių paklausite savęs, kokio apdovanojimo sulauksite, jei priimsite savo pareigą? Jei nuoširdžiai įvykdysite tai, ko iš jūsų reikalauja situacija? Dažnai šie sprendimai iš jūsų pareikalaus daugiau valios ir drąsos nei iki šiol. Bet čia ir yra visa esmė – kol nepasikeisite jūs, nepasikeis ir reikalai jūsų organizacijoje. Atminkite - lyderis ar auka - jūsų pasirinkimas. Vienu atveju jūsų laukia sėkmė, kitu – nuolat vis labiau kaklą veržiantis problemų nešulys. Pasirinkti galite, tačiau savo pasirinkimo pasėkmių – ne.

A. Guoga
www.aguoga.lt

Komentarai

Naujas komentaras

Paieška