Prastos idėjos iškelia prastus lyderius - success.lt

Tobulėjimui
ribų nėra

Prastos idėjos iškelia prastus lyderius

Kodėl prie kai kurių lyderių nelimpa kritika, kodėl jie gali daryti nusikaltimus, o liaudis vis tiek juos garbina, paaiškėja perskaičius Gustavo le Bono „Minios psichologiją“. Miniai reikia tikėjimo. Tas tikėjimas nebūtinai turi būti teisingas. Veikiau priešingai. Liaudies tikėjimas turi būti emociškai paveikus. Jei lyderis įtaiko į minios poreikius, suteikia jai vaizdinių ir jausmų, tai šie jam lenkiasi ir jį garbina. Tuomet fanatiškai atmeta bet kokią kritiką savo lyderio atžvilgiu.

Tačiau iš tiesų viskas yra kaip tik priešingai. Prasta idėja neišvengiamai iškelia prastą lyderį. Nacizmas buvo bloga idėja. Iškėlė lyderį, kuris pražudė keliasdešimt milijonų žmonių. Komunizmas taip pat buvo prasta idėja. Pražudė dar daugiau žmonių. Ar norite tokias idėjas reanimuoti, patikėję, kad kalta ne idėja, o piktavaliai jos įgyvendintojai?

Tad mūsų katalikų kunigai yra tokie būtent dėl to, kad tokios kokybės yra idėja. Mūsų valstybė yra tokios kokybės, nes tokios kokybės yra mūsų dvasinė idėja. Mūsų gyvenimas ne geresnis nei mūsų tikėjimo kokybė.

Tačiau liaudis savo įsitikinimus renkasi ne racionaliai, o dairydamiesi į aplinkinius. Bijau net pagalvoti kažką kitaip, nes aplinkiniai nušvilps, paskelbs bepročiu, t.t. Kad geriau įsivaizduotumėte, tarkime, kad esate krepšinio arenoje. Vienoje pusėje sėdi „Žalgirio“ sirgaliai, kitoje – „Lietuvos ryto“. Tarkime, jūs esate pastarojoje stovykloje. Visi baubia, kad priešais sėdintieji – menkystos, niekšai ir silpnapročiai. Ar jums būtų noro šiai miniai paprieštarauti? Kas būtų, jei, sėdėdamas LR sirgalių viduryje, pradėtumėte racionaliai aiškinti, kad kitoje pusėje – tokie pat žmonės, ne prastesni už mus?

Taigi matome, kad minioje dingsta bet koks protas. Žmogus pasiduoda minios kvaituliui ir su dviguba jėga metasi ten, kur jį nukreipia minia. Visi tik pritariamai šūkauja, o „nesusipratėlį“ pasirengę tuoj pat išmėsinėti.

Volteras yra pasakęs, kad pirmuosius šimtą metų krikščionybę praktikavo tik pačios padugnės. Vėliau padugnių minia paėmė valdžią, ir prasidėjo tamsieji amžiai. Tačiau dabar minia šventu laiko tai, kas kiekvienam žmogui atskirai atrodytų visiškas absurdas.

Absurdas – tai ne vaakumas. Absurdas gali griauti likimus, gali žudyti žmones, gali naikinti ateitį. Šarikovas vadovavosi absurdiškais įsitikinimais, tačiau tai vos nekainavo gyvybės prof. Preobraženskiui. Absurdas naikina ne tik dar išsaugojusius sveiką protą, tačiau sunaikina ir pačius šio užkrato nešėjus.

Tad mes ir priėjome prie išvados, kodėl mūsų lyderiai tokie atgrasūs, o mūsų gyvenimai niekaip nesitaiso. To priežastis - absurdas. Tai, kas mums atrodo šventa, iš tiesų yra liga. Mes gyvename apsikrėtę prastomis idėjomis. Atsisakėme mąstyti savarankiškai ir priėmėme minios užkratą. Nuo tada absurdiška idėja ėda mūsų gyvenimus, tačiau mes nedrįstame ja suabejoti. Ir jau tuo labiau – padaryti tai viešai. Visi gyvena baimėje prieš neteisingą idėją, o idėjos lyderiai virsta ištvirkusiais despotais.

A.Guoga

Komentarai

Naujas komentaras

Paieška