Ar lyderiai pakeis vadus? - success.lt

Ar lyderiai pakeis vadus?

puslapis 1 iš 3

Parašyti ši straipsnį mus paskatino pastaruoju metu iškilusios diskusijos ir dažnai vartojamos netikslios arba neteisingos interpretacijos dėl „lyderis“ arba „vadas\vadovas“ sąvokų. Kalbant apie samprata „vadas-lyderis“ pasak žymiausio pasaulinių bestselerių apie lyderystę autoriaus Danieliaus Golemano (2003) „pagrindinė vado užduotis – savo komandoje sukurti puikią darbo atmosferą. Tai padaryti galima tik tada, kai vadas komandoje sukuria darną ir teigiamu požiūriu padeda atsiskleisti geriausioms lyderio savybėms. Vadinasi, svarbiausia vadovavimo funkcija yra būsena“. Kitaip pasakius – vado lyderystė. Todėl, kitas pripažintas JAV lyderystės profesorius Richardas Bojacis rašo, kad „pagrindinis lyderystės aspektas, nors dažnai nematomas arba visiškai ignoruojamas, lemia, ar vado darbas bus veiksmingas. Štai kodėl vado būsena – gebėjimas protingai valdyti save – yra labai svarbus sėkmingai lyderystei“.

Lyderio savybių yra daug. Lyderiavimas – tai sparčiai įgaunantis pagreitį procesas. Lyderio savybių turi ne tik vadovaujantys asmenys, bet ir kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokio lygio darbuotojas jis būtų. Pensilvanijos universiteto Tęstinio mokymosi (angl. Graduate School of Education) konsultantė Any Maki pastebi, kad „visi vienaip ar kitaip vadovaujame – savo organizacijos pasekėjams, komandai ar kam kitam“.

Lyderis ir lyderystė tai žodžiai, kuriuos vis dažniau sutinkame lietuvių rašyboje ir kalboje. Atsiranda priekaištų tų žodžių vartotojams, kad tai anglų kalbos svetimžodžiai, o lietuviškas žodis „vadas“ pilnai tiktų, bent taip teigiama. Tai primena problemas verčiant iš anglų kalbos į lietuvių kalbą žodžius „policy “ ir „politics“. Nors skirtumas tarp tų žodžių anglų kalboje yra didelis, lietuvių kalboje jis dažniausiai išverčiamas kaip „politika“ ir tų skirtingų žodžių reikšmė sutapatinama. Panašiai yra ir su „leadership“ ir „leader“, kurie šių dienų anglų kalboje reiškia savybę, o ne tiek pareigas ar poziciją, bet lietuvių kalboje tai dažniausiai išverčiama kaip vadas, vadovas, viršininkas, t.y. pareigybė ar pozicija. Kadangi tie žodžiai ir jų sąvokos dažnai naudojamos – tai tą temą reikia truputį plačiau panagrinėti.

Geri signalai šioje srityje ateina ir iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, kurios vis aktyviau ir giliau įsijungia į mokslinę tiriamąją veiklą šioje srityje. Atsiranda vis daugiau bakalauro, magistro darbų ir net daktarinių disertacijų lyderystės klausimais, susisteminančių įvairių autorių pateiktas mintis apie lyderiavimo teorijas bei lyderiams būdingas savybes praplečiant vadovo – lyderio veiklos sampratą šiuolaikinėje organizacijos aplinkoje, bandančių nustatyti efektyviausias lyderiavimo proceso sudedamąsias dalis ir rezultatyvios jų sąveikos būdus, lyderio įtakos reikšmę komandinio darbo sutelkimui, lyderiavimo stiliaus tyrimų duomenimis remiantis, suformuluojami pasiūlymai vado, vadovo asmenybei kaip lyderiui ugdyti, derinant tai su komandiniu darbu.

Sokratas sakydavo, kad prieš pradedant diskusiją, reikia apibūdinti žodžių prasmę, ir suderinti tarpusavyje, ką tie žodžiai reiškia ir ką manome jais pasakyti, nes žodžiai galų gale turėtų išreikšti tai, ką galvojame. Lyderystės apibendrinimų yra labai daug, bet šiame straipsnyje pateiksime sekančiai: lyderystė - tai sugebėjimas inspiruoti ir paveikti žmonių protą ne tik žodžiais, bet ir asmeniniu pavyzdžiu, kurių pasekmėje derinami bendri organizacijos tikslai su asmeniniais ir žmonės noriai kooperuoja bei priimtinų vertybių rėmuose siekia bendrų tikslų. O lyderis yra asmuo, kuris puoselėja savyje būtent tokias lyderystės savybes ir dvasią. Manome, kad vienas iš pradininkų teoretikų buvo X ir Y teorijų kūrėjas D. Makgregoras (McGregor). Savo knygoje „Žmogiškoji verslo pusė“ (The Human Side of Enterprise), išleistoje 1960 m. jis nustatė skirtumus tarp vadovavimo stilių, remiantis įsakymais, direktyvomis, prievarta bei kontrole, arba integruojant individą į organizacinę veiklą per daugiau atvirą demokratišką stilių, kai akcentuojamas dėmesys delegavimui, pasitikėjimui ir pasitenkinimui darbu. Prieš rašant toliau, norime paliesti šių sąvokų istorinį foną, nes ten glūdi šių dienų lyderystės supratimo šaknys.

Žvelgdami į praeitį, matome begalinę liniją asmenybių, kurios savo gyvenimu prisidėjo prie svarbių istorinių įvykių ir pokyčių, kuriuos galima pavadinti progresu, bent Vakarų civilizacijoje. (Drįstame teigti, kad daugumas šios planetos gyventojų šiandieną tarpusavyje bendrauja nepalyginamai tobuliau negu urviniai žmonės). Praeityje dauguma žmonių bendruomenių gyveno valdžios prievartos galioje, kuri buvo sukoncentruota tironiškose karalių, įvairiai tituluotų vasalų, didikų, karvedžių, politikų, ir administratorių rankose, kurie galėjo tą galią ir jėgą panaudoti ne tik savo pavaldinių naudai, apdalindami juos privilegijomis, materialiniais apdovanojimais ir didybe, bet ir kitų žmonių prievartai, išnaudojimui, nuoskriaudai, piktnaudžiavimui ir net savavališkiems gyvenimo ar mirties nuosprendžiams. Tie despotai galią ir jėgą daugiau vertino negu meilę ir turtą, bei stengėsi ją jei nepaveldėti, tai bent prievarta uzurpuoti. XX-ame amžiuje jie buvo vadinami fiureriais, generalisimais, dučėmis ir t.t., kitaip pasakius, vadais ir visuotinais valdovais. Žmonės, kurie nepakliūdavo į tokį privilegijuotą luomą, o jų buvo dauguma, turėjo visą gyvenimą tam luomui paklusti, nors tai buvo sunki našta, kurios buvo bandoma nusikratyti perversmais, sukilimais, revoliucijomis, bei vis didėjančiu liberalios demokratijos puoselėjimu.

Taigi, žmonija pagaliau pamatė, kad geriau gyventi laisvėje pagal savo norus ir sugebėjimus, negu pagal tironų ir despotų nurodymus. O tai galima tik per demokratinę santvarką, kuri apriboja valdžios ir valdančiųjų galias ir garantuoja tokią valdžią, kuri tarnautų žmonėms, o šalies piliečiai galėtų tą valdžią išrinkti arba pakeisti. Tais laikais, kaip ir šiandieną buvo ir kitokių įtakingų žmonių - dvasininkų, filosofų, menininkų, bei mokslininkų ir technologų, kurie taip pat įgydavo didelę galią, tiksliau sakant įtaką, ne prievarta, jėga ar paveldėdami, bet talentu ir genialumu. Juos žmonija šlovino nuoširdžiau ir nemažiau nei karalius ar jų vasalus, nes jie sugebėjo suformuluoti žmonių lūkesčius ir siekius, inspiruodami ir motyvuodami juos savo darbo ir kūrybos vaisiais, suteikiančiais žmonėms pajėgumą peržengti (transcend) iš kasdienybės į neribotas dvasines ir estetines visatas. Tuo jie užsitarnaudavo būti vadinami kultūros kūrėjais, pirmtakais –(entrepreneurs of spirit) lyderiais. Jie sugebėjo patraukti paskui save „žmonių širdis ir protus“ (hearts and minds), o ne savavaliauti žmonių likimais ir valstybės iždu.

Pirmas Ankstesnis 1 2 3 Sekantis Paskutinis

Atgal

Visi seminarai