Ar lyderiai pakeis vadus? - success.lt

Ar lyderiai pakeis vadus?

puslapis 3 iš 3

Taigi lyderiavimas (leadership) pripažįstama savybė, kuri turėtų būti labai pageidaujama ir vertinama ne tik organizacijos viršūnėse, bet visuose lygiuose, ir jeigu ta savybė bus pakreipta bendram gėriui, tai prisidės prie efektyvumo siekiant bendrų tikslų. Organizacijos vadovybė turėtų norėti, kad pavaldiniai jungtų savo asmeninius siekius su karinio vieneto ar organizacijos misija. O lyderystės sąvoka labai derinasi su organizacijos siekiais – motyvuoti ir inspiruoti bendras vertybes ir tikslus bei skatinti kolektyvą tapatinti asmeninius tikslus su organizacijos. Visa tai yra gerai, jeigu organizacijos siekiai sutampa su universaliomis vertybėmis, priimtinomis civilizuotai bendruomenei ar valstybei. Čia galime įžiūrėti ir tamsesnę lyderystės pusę. Jei stebėsime kaimenę, tarkim, avių, tai greičiausiai galėsime išskirti avį ar aviną, kuris tai grupei vadovauja, o kiti seka paskui jį automatiškai ar instinktyviai. Tas avinas yra lyderis, kurio pavyzdžiu kiti gyvuliai instinktyviai seka. Jis lyg ir veda juos į geresnę ganyklą ar namo, ar toliau nuo pavojų. Tačiau gali būti ir atvirkščiai. Avinas vedantis paskui save kitų kaimenę kartais gali pasukti bloga kryptimi. Pasitaiko atvejų, kai vedantysis nuveda visą bandą į kokią bedugnę ar vilkduobę, kur jų laukia net masinė pražūtis. Visa kaimenė negalvodama lekia paskui lyderį į prarają. Gyvulių pasaulyje, jų bendruomenėse yra daug „lyderiavimo“ analogų, kurie labai dažnai nutinka žmonijai. Pavyzdžiui – Hitleris, Stalinas, Čiaušesku, Huseinas ir daugelis kitų, kurie sugebėjo inspiruoti, motyvuoti savo bendrininkus, pavaldinius ir netgi liaudį priimti vertybes ir tikslus, vedančius į blogio pusę ir pagaliau į pražūtį. Šio pavyzdžio reikšmė ir pamoka yra ta, kad lyderio inspiruojamos vertybės turėtų būti tokios, kurios veda į moraliai tikslingą tikslą, vertybėmis grįstą lyderiavimą, o ne į pražūtį.

Bet kaip atskirti lyderius, kurie yra geri ir kurie yra pavojingi? Vienas būdas yra patikrinti, kokias moralines ir etines vertybes tie pretendentai į lyderius puoselėja. Bet juk ar galime jais tikėti? Juk jie be atsakomybės pasirengę viską žadėti, o vėliau nieko neištesėti. Taip, tai labai ryšku nepilnai demokratinėse santvarkose, kur visokie potencialūs tironai ir diktatoriai apgaudinėja žmones ir sukausto juos į autoritarinius režimus, iš kurių žmones nebegali išsilaisvinti, nes yra per vėlu, tironai jau pagriebė galią ir yra pasiryžę naudoti jėgą ir smurtą. Tai atsiranda, kai piktybiškai motyvuoti lyderiai tampa oficialiais vadovais, kurie turi kolektyvines galias daryti sprendimus, privalomus visiems, ir tada jau pavaldiniai tampa ne tik apgauti, bet ir pagauti. Tada nebereikia pavaldinius motyvuoti, inspiruoti, o tik raginti ir prievartauti. Tik liberalioje demokratijoje, kur žmones gali išsirinkti valdžią ir taip pat ją atstatyti, galima eiti paskui lyderį, kol matome kur ir kaip jis veda, o iškilus nepasitikėjimui turime teisę ir pareigą jį pakeisti. Tai yra demokratijos esmė – valdžia gali būti pakeista rinkėjų valia, ir net nuversta, kaip pasakyta daugelio Vakarų valstybių konstitucijose, jeigu pasirodo, kad ta valdžia ir tie lyderiai netarnauja bendrai žmonių laisvei ir gerovei.

Kyla klausimas, ar lyderiai yra tokie iš prigimties ir ar juos galima išugdyti? Į tą klausimą galime atsakyti taip: jeigu manytume, kad lyderiais gimstama, tai žinotume, kaip juos atpažinti. Todėl teigdami, kad lyderiais gimstama, galėtume nuėję į gimdymo palatą ligoninėje atrinkti lyderius nuo jų sekėjų. Bet nėra duomenų, kokiais ženklais ar kūdikio ypatybėmis pasikliaudami galėtume identifikuoti kūdikius lyderius nuo kūdikių ne lyderių. Senovės Spartoje buvo atrenkami kūdikiai, kurie gimdavo ligoti ar labai silpni. Jie būdavo atpažįstami, atskiriami ir metami bedugnėn, nes Sparta norėjo tik stiprių karių (visi piliečiai buvo kariai). Ačiū Dievui, kad lopšeliuose negalime atskirti lyderių nuo ne lyderių. Todėl galime lyderius ugdyti mėgindami įskiepyti jiems savybes, kurias mes laikome priderančiomis lyderiams. O dar geriau, žmogus, kuris jaučia savyje lyderio kibirkštėlę, t.y. mato save lyderiu, gali pats save tobulinti ir nuolat atskleisti savyje lyderio savybes. Beje, prigimtinės paveldėtos, genetiškai užkoduotos savybės, kurios turbūt egzistuoja, yra labai reikšmingos lyderio ugdymui, nes jos išryškėja jo mokymo ir auklėjimo procese.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje turime tokį lyderiavimo modelį, kuris toli gražu nėra tobulas, bet mes galime juo vadovautis iki tol, kol atsiras priežasčių jį keisti. Trumpai pasakius, lyderiavimo modelis yra toks: pirmiausiai turime žinoti kokiam tikslui ugdome lyderius? Mes juos ugdome tapti kovinių vienetų taktiniais vadais ir Tėvynės gynėjais karo atveju, tai yra modernaus kovos lauko aplinkoje, kurioje dominuoja pavojus, neprognozuojami įvykiai, atsitiktinumai, nežinomybė, baimė, karinė trintis, nuovargis, ir informacijos stoka. Toks žmogus minėtoje aplinkoje turi gebėti veikti pagal karinius (taip pat turinčius analogų ir versle) principus: veikti siekiant gerai apibrėžto tikslo, naudoti resursus ekonomiškai, koncentruojant tuos resursus atitinkamu laiku ten, kur jie efektyviausi, imtis iniciatyvos, judriai ir lanksčiai manevruoti siekiant palankios pozicijos, išlaikyti savo intencijų paslaptingumą, siekti nustebinti priešą netikėtais veiksmais, išlaikyti savo vadovavimo ir ryšių vientisumą ir paprastumą (Klausevitz). Toks žmogus turi būti drąsus ir stiprus fiziškai ir morališkai, turi būti valingas ir drausmingas, išlavinto intelekto, energingas, gero charakterio ir būsenos. Taip pat jis turi būti moralus, etiškas ir patriotiškai nusiteikęs. Ne gana to, šių dienų vadovas - karininkas ar verslo vedėjas, t. y. lyderis - turi būti visapusiškai išsilavinęs ne vien karyboje ar vadyboje: turi išmanyti šiuolaiknes technologijas, orientuotis politikoje, globaliuose procesuose, psichologijoje ir pedagogikoje. Jam reikia suprasti ir savo pavaldinių dvasinius ir socialinius poreikius.

Sutinkame, kad Lietuvos karininkas turi būti vadas, bet toje sąvokoje turi būti įkūnyta trejybėje: kaip lyderis ir kaip vadas (turintis vadovavimo, visuomeninių, techninių /taktinių įgūdžių). Jis turi būti ir oficialiai patvirtintas vadas, viršininkas – commander, arba executive (versle). Tai jo titulas, kuris įteisina jį, kaip atsakingą administracinį pareigūną tam tikram kolektyvui ir jo funkcijai vykdyti. Be to, jis turi būti ne tik geras administratorius, vadybininkas racionaliai skirstantis resursus misijai atlikti, bet ir vadas – lyderis, dvasiškai motyvuojantis, inspiruojantis, suvienijantis kolektyvą misijai ir bendros vizijos atsekimui.

Tiesa, dar mūsų labai trapi demokratija susiduria su taip vadinamais „persitvarkiusiais“ biurokratais-nomenklatūrininkais ir jų „bendraminčiais“, kurie supranta lyderį, kaip „neigiamą asmenybės profilį“, netinkamą kaip vadovo/lyderio ugdymo modelyje, savaip (nostalgiškai) pateikia „vadovo“ sampratą, totaliai visus kritikuodami, neišlįsdami iš savo kabinetų, bijo arba nesugeba viešai ir konstruktyviai diskutuoti ir siūlyti naujas idėjas ir projektus. Greičiausiai taip galvojantys niekada ir nebuvo lyderiai, nėra jie jais ir šiandien ir paniškai bijo šalia savęs esnčių šiuolaikiškų jaunų asmenybių - lyderių, kurie tikrai netolimoje ateityje juos pakeis, tai tik laiko klausimas.

Straipsnio pabaigoje siūlome teiginį, būdingą karininkui: Jūs negalite vesti savo karių į mūšį (pratybas) būdamas tik formaliu vado pozicijoje, kovos lauke kariams reikės lyderio! Manome, kad tas pats galioja ir veržliam verslininkui ar valstybės tarnautojui, norinčiam pasiekti ko nors ženklaus savo profesijoje.

ATS. KPT. ARŪNAS ALONDERIS

DR. DOC. ALGIRDAS V. KANAUKA

Komentarai

Naujas komentaras

Paieška