Mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės mato vienas kitą kaip Kažką arba kaip Nieką. Viso to priežastis - rankizmas (rankism). Šį terminą sukūrė fizikas pedagogas Robert W. Fuller. Jis apibūdino rankizmą, kaip įžeidžiantį ir diskriminuojantį elgesį su žmonėmis, tam tikroje hierarchijoje turintiems mažesnę galią dėl savo žemesnio rango. Rankizmas paaiškina, kodėl bosas žemina savo pavaldinius, mokytojas erzina mokinį, o mokiniai tyčiojasi iš kitų silpnesnių mokinių. Būtent dėl to vyksta tokie reiškiniai, kaip rasizmas, kai baltaodžiai diskriminuoja juodaodžius, ar seksizmas, kai vyrai turi aukštesnę padėtį visuomenėje nei moterys, ar homofobija, kai heteroseksualai žemina homoseksualus. Žinoma, ne visi piktnaudžiauja savo didesne galia. Yra nemažai pavyzdžių, kai žmonės nė nemano naudotis aukštesniu rangu ir atsidavę padeda kitiems: turtingieji padeda varšgams, baltieji kovoja už lygias juodaodžių teises, o vyrai palaiko kitos lyties atstoves moterų judėjimuose. Kita vertus, dauguma mūsų su pasitenkinimu žeminame tuos, kurie yra laikomi didesniu Niekuo negu mes.

Šiems laikams būdingas įžymybių kultas taip pat yra rankizmo pasekmė. Kuo daugiau žmonių pažįsta ir pripažįsta tam tikrą savo rūšies atstovą, tuo aukštesnį statusą jis užima visuomenėje. Ne gana to, įžymybės masinėmis informacijos priemonėmis įtikinamai yra pateikiamos kaip tobulesnės gyvybės formos negu kiti žmonės- tai taip pat pakelia jų rangą mūsų akyse. Dėl to šlovė dažniausiai užtikrina pabėgimą iš Niekieno žemės. Dauguma žeminamų ir skriaudžiamų žmonių svajoja išgarsėti, kad galėtų atkeršyti savo skriaudikams. Kuo daugiau pripažinimo mes sulauksime, tuo mažiau tikėtina, kad kas nors drįs mus pavadinti Nieku. Bet, deja, visiems neužtenka vietos ant raudonojo kilimo. Tapti garsenybe yra tas pats, kas laimėti loteriją: visi yra kviečiami, bet tik keli laimi.

Tačiau ekstremalus keliaklupsčiavimas prieš žvaigždes gali būti joms mirtinas. Elvis Presley, Marilyn Monroe, Princess Di, ir Michael Jackson buvo sunaikinti savo įžymumo. Tai primena situaciją, kai bitės darbininkės gardžiuoju bičių pieneliu per prievartą maitina savo bitę motinėlę, ir šioji miršta nuo persivalgymo. Pripažinimą galima būtų palyginti su maistu kūnui. Gauti per mažai maisto yra tiek pat žalinga, kaip ir juo persivalgyti. Žmonės, ieškantys šlovės, taip gelbėdamiesi nuo patiriamo pažeminimo, elgiasi taip pat, kaip tie, kurie persivalgo bandydami pasveikti nuo maisto medžiagų stygiaus.

Laimei, yra labiau prieinamas ir sveikesnis priešnuodis prieš pažeminimą negu šlovė. Tai yra paprasčiausias mus supančių žmonių pripažinimas. Ir jis nebūtinai turi būti vertas Oskaro. Kiekvienas, net neturintis potencialo tapti garsenybe, gali tą pripažinimą užsitarnauti padėdamas kitiems ir parodydamas, kad jis gali būti jiems naudingas. Tad tie žmonės- kurie deda didžiules viltis ir pastangas trokšdami tapti įžymybėmis, o galų gale paaiškėja, kad vis dėl to jiems nelemta tapti išrinktaisiais- išvaisto begale laiko, kurį galėtų skirti mokymuisi to, kas galėtų padaryti juos naudingais bent savo mažoje bendruomenėje. Apie juos nesužinos visas pasaulis, tačiau ir aplinkinių žmonių nuoširdus pripažinimas stipriai pakels dvasią.

Anot, Robert W. Fuller, rankizmas yra visų socialinių anomalijų šaltinis. Visuomenei reikėtų suvokti jo grėsmę ir kovoti su juo taip pat, kaip su rasizmu, seksizmu bei kitais –izmais.

Vaiginta Perkauskaitė