Paskutinis žaidimas - success.lt

Tobulėjimui
ribų nėra

Paskutinis žaidimas

Nauji tikslai ir jų įgyvendinimas

Naujųjų metų pasižadėjimai – ne tik simbolinė atrakcija, bet ir konkretus bandymas nusibraižyti savo ateities žemėlapį. Reiklesniems individams – net savotiška religija, kurios šviesoje patogu apžiūrinėti savo vidinį ir išorinį tobulėjimą.
Taigi, vakarėlis metų pabaigoje įgauna ne tik simbolinę, bet ir naują, egzistencinę prasmę, kai priverčia trumpam sustoti, apsidairyti ir konstatuoti, kad gyvename ne tokį gyvenimą, kokio norėtumėme. Tokios dvasinės stotelės gali pasibaigti gana dramatiška akistata su savim, savo ambicijomis ir siekiais, jei paaiškėja, kad praeitų metų pažadai taip ir liko tik pažadais, todėl jaučiamės apgauti, o apmaudžiausia tai, kad apgavome patys save.
Dėl šios priežasties dažną protaujančią būtybę, stovint ant Naujųjų metų slenksčio, apima dvilypis jausmas: vieną vertus, drąsa ir ryžtas, nes artėja naujas atskaitos taškas; kitą vertus, įtarimas, kad šviesų rytojų bet kada gali pritemdyti kasdienybės fenomenas, kuris pasireiškia tuo, kad kartais atsistojame sau skersai kelio tada, kai svarbūs tikslai ir spalvingos svajonės reikalauja atkaklaus darbo ir pastangų.
Jei šis scenarijus – pažįstamas, tikriausiai sutiksite, kad strateguojant ateities pokyčius reikia kiek rimtesnės amunicijos nei šampano taurė ir atvirukas ant kurio nematoma ranka išraitytas patikinimas universalia laime... Ir vis dėlto, retą nudžiugintų kitokie linkėjimai. Priminimas apie tai, kad problemos niekada nesibaigs, o laiko tik mažės – nėra maloniausia uvertiūra naujo etapo pradžiai, nes nuteikia realistiškai ir aršiai... būtent taip, kaip reikia jaustis suvokus, kad kliūti už savęs – ne pats šauniausias įprotis, o mantra „yra – kaip – yra“ – silpnas analgetikas.
Tie, kas nusprendė pasukti savo Fortūnos ratą nedelsiant, įkvėpimo gali pasisemti trumpoje Bodo Schafer knygos „Nugalėtojų principai“ apžvalgoje.

VALIOS IMPLANTAS

Planuoti ramia sąžine – nėra lengva užduotis: kol iš tolo akinančia šviesa spindi everestai, priešais – nelabai vingiuotas ir nuo to tik dar nuobodesnis kelias per šimtus valandų kryptingo ir nuoseklaus darbo, kurį galima įveikti užsirašius į vidinės disciplinos skautus, kurie tyliai urgzdami nuolat dirba, sustodami tik pasiskųsti, arba pasineriant į savo svajones, kaip į povandeninį pasaulį, ir rūpestingai apžiūrinėjant savo tikslus it spalvingus koralus.
Svajojimas išties yra prasmingiausia veikla planuojant gyvenimą, nes ne tik padeda atsipalaiduoti dirbant kasdienius darbus, bet ir leidžia pamiršti, kad išvis juos dirbame. Psichologijos alchemija paprasta: dirbame tol, kol tai teikia malonumą, pačia plačiausia prasme – tol, kol matome prasmę – tai yra koralus.
Ypač pravartu vidiniu žvilgsniu stebėti koralus tada, kai dirbit tenka kasdien, o rezultatai pasirodo tik per pilnatį, mėnesio, semestro ar metų gale. Lėta grąža dažniausiai suskamba guviais rokenrolo motyvais apie tai, kad gyvenimas tik vienas ir gana trumpas, tad gaišti brangų laiką alinančiam darbui – tiesiog kvaila.
Ištikus vėjavaikiškumui reikia iš naujo apžiūrėti koralus, prisiminti kodėl mums reikia būtent tos savybės, virtuvės, šeimos, sveikatos, pinigų sumos, etc.
Jei reikia, galima net išrėkti sau, kad dabartinės sąlygos mums netinka ir kad patys jas susikūrėme, tad tik patys ir galime jas pakeisti, pasikeisdami patys.
Tai turėtų padėti ištrūkti iš žavingos akimirkos, kurioje taip patogu pasilikti atidėliojant kelionę link tikslo. Sunkiai valandai praėjus, pravartu atsiminti klasikinę tiesą, kad tikroji laisvė yra tada, kai pasiekiame to, ko trokštame, be to – kuo greičiau ir išmintingiau susitvarkome su įvairiomis kliūtimis pakeliui į laimę – tuo didesnis azartas apima išvydus naujas.
Aistra pasiekti prasmingą tikslą atstoja valią, discipliną, darbštumą, charizmą bei emocinę pusiausvyrą – jei tvirtai žinome, kad su kiekviena darbo valanda artėjame link savo svajonės, ir niekas – net mes patys – tam nesutrukdysim, pakili nuotaika ir optimizmas grįžta (pagaliau atsiranda) savaime.

NENUTRAUKTAS SKRYDIS

Žygiuojant link savojo koralo, be abejonės, teks susidurti su tokiomis realybės apraiškomis kaip stresas, problemos bei kiti žmonės. Šios kliūtys yra neapeinamos ir neišvengiamos, ir jas reikės įveikti pasitelkus savo svajones bei kruopštų darbą.
Žinoma tiesa, kad stresas – jei tik mokame jį prisijaukinti, – patys geriausi degalai profesiniams ir asmeniniams šuoliams į tolį, gali tapti tiesa, tačiau konkrečių problemų sprendimas paprastai stokoja poetiško radikalumo ir svaiginančios dinamikos.
Sprendžiant problemas, kurios pasitinka vos atsikėlus, galioja dvi pagrindinės taisyklės. Pirmoji: problemos sprendimas yra ne problemoje, o jos sprendime, tad konstruktyvios išeities paieškoms reikia skirti daugiausia laiko ir dėmesio. Antroji taisyklė susijusi su emocijų antplūdžio kontroliavimu. Rūpesčius dažniausiai lydi nusivylimo aura, kuri gali pasiglemžti ryžtą bei motyvaciją, todėl išsamiai situacijos, savo ir svetimų trūkumų bei nuodėmių analizei reikėtų sąmoningai skirti kuo mažiau laiko, ir atsikračius melodramatiško fono, nedelsiant leistis ant žemės ir imtis spręsti rebusą... Blaiviai pagalvojus, kas liks iš šios problemos po penkių metų, nerimas kartais kiek atlėgsta.
Jei prisirišame prie problemos, o ne jos galimų sprendimo būdų – spoksome tiesiai į bedugnę, ir kažin ar ši meditacija neatneš dar daugiau rūpesčių. Bėda, kaip žinia, viena nevaikšto, ir neįgyti įgūdžiai bei žinios vėl ir vėl pakiš koją, kad ir kiek naujų lapų savo gyvenime neatsiverstumėme.
Nauja veikla yra rizikinga ir sunki kaip tik dėl to, kad stinga konkrečių įgūdžių jai atlikti, o šie įgūdžiai įgyjami tik darbo procese. Išsiveržti iš šio uždaro rato galima kuo greičiau, geriausia – iš pat ryto, pradėjus dirbti ilgai atidėliotus, nemaloniausius, painiausius darbus.
Būtent šio varginančio maratono pradžioje, kai formuojasi naujos veiklos įpročiai arba persiformuoja senieji, kiekviena nepažįstama situacija priverčia neramiai trypčioti vietoje arba trauktis atgal, nors šie veiksmai dažniausiai pasibaigia ne kur kitur, o rugiuose prie minėtos bedugnės.
Delsimas laukiant palankaus vėjo, geresnių sąlygų, nušvitimo, įkvėpimo ar darbingesnės nuotaikos yra tikrų tikriausias nuostolis tikslui, nes įsibėgėti reikia kuo greičiau – sėkmingas startas laiduoja judėjimo į priekį kiekį, o jį įgijus, nei rimtos problemos, nei nežinomybė nesustabdys. Kaip byloja liaudies išmintis – ką darai, tas ir darosi, todėl devizas „dabar arba niekada“ puikiai tinka kalbant apie santykį su savo griežta dienotvarke. Geriau netobulai pradėti, nei tobulai delsti.
Užsibrėžus bet kurį tikslą pirmus žingsnius reikėtų žengti per ateinančias 72 valandas – būtent tiek naujos idėjos cirkuliuoja smegenyse, ir neužtvirtinus jų bent keliais realizacijos seansais, dalis sumanymų gali išnykti be mažiausio pėdsako.

GERAS AUKLĖJIMAS

Šokinėdami per neramias užgimstančios realybės bangas, neišvengiamai sulauksime kompanijos. Vieni ateis pasijuokti, antri – pavėpsoti, treti – prisijungti. Iš šio margos minios reikėtų susitelkti į pastarąją grupę, nes palaikymo komanda ne tik šauniai atrodo iš šalies, bet padeda sausam išbristi iš įvairaus pobūdžio krizių.
Kaip bebūtų apmaudu, retas šokinėtojas susilaiko nepagrasinęs kumščiu ar neįsivėlęs į rimtesnį pokalbį su savo opozicija, nors šnekėti su žmonėmis, kurie nesupranta didelių tikslų ir koralų vertės – bergždžia ir destruktyvi praktika.
Visas dovanėlės (autoritetingą ir triuškinančią kritiką, priekaištus, pašaipą, pavydą) kurias įteikia rimtai ir nelabai rimtai nusiteikusi auditorija, derėtų palikti prie dovanotojų kojų – neapžiūrinėjant ir nebadant atspėti iš kur tas įtartinas rūpestis svetimu gyvenimu.
Kai kada personos non gratos negali palikti savo aukos ramybėje, nes yra tiesiog per arti (šeima, draugai). Tokiais atvejais telieka atsiminti, kad patys valdome savo reakcijas į išorinius įvykius. Užuot bandžius pralaužti svetimų įsitikinimų granitą, geriau tvirtai užremti vidinės imperijos duris, ir pagalvoti, kaip apsupti save žmonėmis, kurie įkvepia; įvykiais, kurie praturtina ir priartina prie tikslo.

IDEALIZMAS, MAKSIMALIZMAS IR HERBAI

Padrąsinimo bei paramos reikėtų ieškoti labai atsargiai. Jei prireikia patarimo – geriausia klausti žmonių, kuriems sekasi, o ne tų, kurie užjaučia ir „supranta“. Svarbu nedramatizuoti savo situacijos, nes gyvenimiškos nesėkmės ir karti patirtis – puiki filosofija tiems, kas nori būti vertinami už abstrakčią kančią, o ne konkrečius pasiekimus.
Jei nuolat susitaikome su tuo, kad neįvykdome savo mažų ir didelių tikslų; leidžiame, kad mums trukdytų aplinkybės ir žmonės – tai formuoja iš charakterio ir pasaulėjautos energijos ir žavesio stokojantį Golemą – pralaimėtojo identitetą, kuris dėl savo nesėkmių kaltina patį gyvenimą ir visatos chaotiškumą.
Tačiau jei po truputį, sistemingai ir kiek fanatiškai ropšimės vis arčiau užsibrėžtos kartelės, gana greitai pajusime, kad mažiau bijome ir pykstame kasdieniame gyvenime.
Vejantis savo koralus visomis prasmėmis efektyviausia virsti ereliu, o ne antimi, nes ereliai pasiekia tai, ką myli, o antis – myli tai, ką turi, ir kažin ar šią egzistencinę desperaciją galima vadinti visaverčio ir laimingo gyvenimo receptu.

Inga Glebova

Pagal Bodo Schafer „Nugalėtojų principai“

Komentarai

Naujas komentaras

Paieška