Sveiki, šioje straipsnių serijoje (sunumeruoti straipsniai) kaip niekada išsamiai, išnagrinėsime pinigų temą. Man ši tema įdomi ne tik dėl to, jog pinigai žmogaus gyvenime yra jo gerovę užtikrinantis dalykas, bet ir dėl to, jog aš matau, kiek daug naujo galima įnešti į šią sritį. Visos idėjos apie pinigus, su kuriomis iki šiol susipažinau, man atrodė paviršutiniškos, neaiškios, nepaaiškinančios šios temos iš esmės ir juo labiau nepritaikomos praktikoje. Kai kurios labai sausos, kai kurios prieštaraujančios pačios sau, kai kurios pernelyg ezoterinės ir sveikam protui nesuprantamos. Trūko kažkokios sistemos, į kurią viską būtų galima sudėlioti.

Man norisi turėti aiškią tvirtą sistemą, kurios dėka galėčiau sau atsakyti į visus su ta tema susijusius klausimus. Kai turi tvirtą supratimą, yra daug lengviau priiminėti sprendimus. Iš visų temų, su kuriomis dirbau, kurias nagrinėjau ir dėsčiau, pinigų tema buvo sunkiausiai įveikiama. Ją nagrinėjau apie 5 metus, ir jei ne tam tikri paradigminiai mąstymo lūžiai, kurie įvyko tiesiog netyčia, vargu, ar būčiau turėjęs ką originalaus jums papasakoti. Visgi buvo 3 nušvitimo akimirkos, kurių metu mano supratimas apsisukdavo 360 laipsnių kampu, ir pinigų tema  atsiverdavo taip naujai ir įdomiai, jog ateidavo atsakymai, atrodo, į neatsakomus klausimus, bei kildavo tūkstančiai naujų minčių. Būtent noras pasidalinti naujomis mintimis ir buvo pati stipriausia varomoji jėga, padėjusi paruošti šią audio knygą.

Pirmas lūžis, buvo kai iš esmės perpratau, kaip pinigai yra susiję su vidiniais žmogaus resursais. Aš supratau, kaip žinios, emocijos, sprendimai, kūrybingumas ir visi kiti vidiniai dalykai konvertuojasi į pinigus.

Kitas lūžis buvo suvokimas, kaip funkcionuoja pinigų priklausomybė. Mes žinome, jog žmogus gali būti priklausomas nuo rūkymo, alkoholio, narkotikų, kavos, tačiau lygiai taip pat jis gali būti priklausomas ir nuo pinigų. Šios temos supratimas atsakė daugybę klausimų, į kuriuos anksčiau nepavykdavo atsakyti. Na, o apie likusį lūžį papasakosiu daug vėliau, galbūt po metu ar dvejų, kai bus išleista paskutinė šio ciklo dalis. Norint suprasti tai, ką pasakosiu pačioje pabaigoje, reikia subrandinti savo protą ir tinkamai pasiruošti, nes kitaip nesuprasite nei vieno žodžio, ir tai skambės kaip visiška fantastika.

O dabar pradėsime nuo kitų įdomių dalykų, kurių perpratimas, tikiu, jog konvertuosis į kasdieninę naudą jums. Taip pat tikiu, jog rasite atsakymus į daugybę klausimų, kuriuos sau užduodate kiekvieną dieną. Nagrinėsime temą, kodėl mes parduodame ir perkame. Kaip mes pinigus išleidžiame, ir kas lemia mūsų pirkimo sprendimus. Ar tuos sprendimus kontroliuojame, ar juos kontroliuoja kažkokia nematoma jėga, esanti mūsų piniginėje. Ar nepastebėjote, jog kartais piniginė, o ne jūs nusprendžia, ką įsigyti. Jei piniginėje pinigų yra, ji ir nusprendžia, jog reiktų to ar ano. Žinoma, po to mes pykstame ant piniginės už tai, jog ši elgiasi kaip tinkama. Atrodo, jog pagrindinis piniginės gyvenimo tikslas – numesti kuo daugiau svorio, kad taptų kuo lengvesnė ir tuštesnė. Taigi aiškinsimės, kas vyksta jūsų piniginėje, kodėl ji labiau linkusi mesti svorį, o ne jį priaugti.

Kalbėsime apie tai, kas yra vartojimas ir kaip jis susiformavo. Kaip mes save įprasminame per materiją, kokius daiktus ir kaip renkamės, kokios materialinės pilnatvės siekiame, kokios mūsų emocijos yra dirginamos perkant ir ko tikimės iš savo pirkinių, kaip daiktai pakeitė mūsų socialinį gyvenimą, kodėl mums patinka turėti savo ir kodėl mes nemėgstame skolintis iš kaimyno, apie tai, kaip mūsų vidus ieško harmonijos su išore.

Kalbėsime apie statusą ir kitus dalykus, kurių siekiame vartodami, ko norime iš tikrųjų ir kokius poreikius vartodami bandome patenkinti. Šios žinios ir idėjos susikaupė per metų metus. Iškart įspėju, jog nesilaikau jokių visuotinai žinomų sistemų ar bandau įtilpti į kažkokius rėmus, šią temą dėstau visiškai laisvai, visiškai subjektyviai, taip, kaip aš ją suprantu. Aš noriu pateikti tokias taisykles, kurios galiotų visiems žmonėms visame pasaulyje. Noriu savotiškai subendravardiklinti vartojimą ir pirkimą, rasti tam tikrus elgesio šabloniškumus ir nustatyti tam tikrus mąstymo standartus.

Labai ilgai pirkimas ir vartojimas man kėlė daugybę dviprasmiškų minčių. Pamenu tą pirkimo džiaugsmą, kai būdamas dešimties metų pirkau ledus, limonadą ir kramtomąją gumą. Dar po kelerių metų už sudovanotus per gimtadienį pinigus pirkau ausinuką, prožektorių, kišeninį peiliuką, audio kasetes. Dar po kelerių metų mama jau leidžia pačiam išsirinkti ir nusipirkti rūbus ir avalynę. Pamenu tą gerą jausmą, kai vaikštai po parduotuves, renkiesi, vertini daiktus, planuoji savo artimiausio laikotarpio pirkinius. Tačiau maždaug nuo šešiolikos metų pirkimo sukeliamas džiaugsmas išgaruodavo dar prieš patį pirkimą. Nebeliko jokio jaudulio ir noro gaišti laiką parduotuvėse. Taip, aš vis dar pirkdavau, tačiau jau pasyviai ir tik tai, ko reikia. Pirkau taupydamas, nes jau žinojau, jog kaina didelė ar maža, galutinis efektas, kurį man suteiks perkamas daiktas, vis vien bus panašus. Ir nuo to laiko ramybės nedavė klausimas: „Kodėl žmonės perka?“ Matydavau kitus džiugiai perkančius, skubančius į išpardavimus, tačiau man tai džiugesio nebekėlė ir galvojau, ar tai su manimi, ar su jais kažkas yra ne taip. O gal tai tiesiog skonio reikalas, vieniems patinka, kitiems ne? Jei atsirado klausimas, vadinasi, turi atsirasti ir atsakymas.

Tai, kad mes perkame, nes norime patenkinti įvairius su savo gyvybinėmis funcijomis ir buitimi susijusius poreikius, man nekėlė jokių neaiškumų. Mums reikia maisto, būsto, transporto, rūbų, kirpyklos, ligoninės, banko, nes taip yra tiesiog patogiau gyventi. Tačiau mane visuomet labiausiai domino ta riba, kai visi šie poreikiai yra patenkinti, tačiau žmogus vis vien ir toliau perka. Jis turi 10 megztinių ir perka vienuoliktą ir net nemąsto apie tai,  kad poreikiai, kurie kažkada buvo nedideli ir kuklūs, staiga virsta keistu nesibaigiančiu kaupimu, begalinėmis darbo valandomis, tam kad sau nusipirktum daiktą, kuriuo net neturėsi laiko pasidžiaugti.

Aš intuityviai jaučiau, jog po pirkimo veiksmu yra šis tas gerokai daugiau, nei mes matome plika akimi. Kai pereiname tą ribą, kada gyvybiškai būtini poreikiai yra patenkinti, ir turime viską, ko mums reikia, kad jaustumėmės komfortiškai visuomenėje, mes dar aklai kaip maži akli kačiukai bandome patenkinti kažkokius gilesnius poreikius. O tai, kad nematome kokie tie poreikiai yra, įsuka mus į savotišką užburtą ratą ir priverčia daryti daug klaidų. Šiandien mes vartojame daiktus, bet dar prieš kelis šimtus metų, mes neturėjome tokio kiekio daiktų, kokį turime dabar. Ar mūsų gyvenimas buvo nuobodesnis ir mažiau turiningas? Tikrai ne, nes mes vartojome visai ką kitką. Mes vartojome gamtą, emocijas ir kultūrą.

A.Pranarauskas